IŠSIKIŠIMO SINDROMAS
...Traukinys važiavo lėtai, todėl buvo galima įdėmiai apžiūrėti besikeičiančius: kalnus, miškus, mažus, itališkus namukus. Stebėdamas vaizdus prisiminiau visas savo keliones, kurių metu nemačiau nė vieno besimėgaujančio gamtos vaizdais vietinio gyventojo – fotoaparatais mojavo tik turistai...
– Galbūt čia gyvenantys žmonės nesuvokia, ką turi? – galvojau stebėdamas tuščius, pro šalį praskrendančius balkonėlius. Nesvarbu, balkonėlis buvo gražus ar ne, nė viename jų nebuvo nė gyvos dvasios. Tokia pati situacija buvo ir Monake. Čia balkonai taip pat buvo vieniši…
Analogiška situacija buvo ir Nicoje. Praleidau čia ne vieną dieną, bet pakrantėje esančiuose balkonėliuose nemačiau nei piršto... Bet vieną dieną įvyko stebuklas! Pastebėjau lange vyrą. Jis žvelgė į jūrą! Negalėjau patikėti savo akim!
– Šaunuolis senukas, grožisi jūra, – galvojau stebėdamas vyrą…
Išgirdęs policijos sireną supratau, kodėl jis dairėsi pro langą… Tiesiog jam buvo smalsu, ką apačioje veikia policininkų būrys
Ech… Visi norėtų turėti kuo didesnį balkoną. Tačiau tie kas turi, naudojasi jais ne tam, kad pasimėgautų vaizdais, o…
– Alexai, suprantu, ką nori pasakyti. Matai, dauguma žmonių negerbia nei gamtos, nei gražių vaizdų, bet aš kitoks, dažnai išlipu į balkoną, net jeigu yra šalta! – pasakys vienas iš skaitytojų, kuriam balkonėlio reikia TIK rūkymo ritualui atlikti...
– Alex Monaco, ir aš dažnai naudojuosi balkonu, kurį turiu! Uždarau jame katiną, kai jam morčius! Na taip, kartais jis pasisioja apačioje esantiems kaimynams, bet… – paantrins kitas skaitytojas.
– O aš ten džiaunu skalbinius! – sušuks trečias.
– Jeigu turėčiau didesnį ir apšildytą balkonėlį su patamsintais stiklais (kad niekas nematytų, ką jis veikia kambaryje), tikrai juo pasinaudočiau, – pareikš išsikišimo sindromu sergantis žmogus…
Žmonės yra laaaaabai keisti. Jie norėtų turėti „laimės generatorių“ – pultelį su išsikišusiu iš jo mygtuku, kurį paspaudus patirtų laimę, tačiau jeigu tokį turėtų, vargu, ar juo pasinaudotų. Žinai kodėl? Ogi žmonės NETURI LAIKO! Gyvenimą žmonės skiria ne sau, o jaunystės siurbėlėms; madoms + verslams + filmams + serialams + internetui + keršto planams + abejonėms.
Kaip supranti, šis straipsnis nėra apie išsirėžusius iš namų balkonėlius. Balkonėlis tėra metafora... Iš tiesų kalbame apie įvairius išsikišimus… Problema: yra vyrų, svajojančių apie ilgesnį... Yra moterų, trokštančių didesnių… Viena mano pažįstama, vardu Andžela, kartą pasakojo, kaip jos draugė užsimanė didesnių išsikišimų. Bet po operacijos ji staiga pasijuto nejaukiai. Susilaukusi įžūlių komentarų, ji nusprendė mažiau afišuoti biustą ir eidama į miestą slėpdavo savo išsikišimus po laisvesniais, tamsiais drabužiais…
Ech, tu net neįsivaizduoji, kaip norėčiau, kad išsikišimų medžiotojai suprastų: jaustis gerai gali ne tas, kuris turi prašmatnią vilą arba balkonėlį Italijoje, o tas, kuris sugeba skirti laiko SAU!
Suprask mane teisingai, nėra blogai kažko siekti, bet yra blogai, kai pavijęs svajonę pamiršti ja pasimėgauti…
O taip, mums nereikia išsikišimų, kad atsipalaiduotume, mums tereikia NORO!!!
Tai buvo ištrauka iš knygos „Sielos drabužiai"